Ortopedo pagalba vaikams
Pacientus (vaikus ir paauglius iki 18 m.) konsultuoja ir gydo jau 36 metų darbo patirtį šioje srityje turinti gydytoja vaikų chirurgė-ortopedė Vitalė Bružienė.
Siūlome kreiptis dėl:
- įvairių įgimtų problemų bei gimdymo traumų: klubų displazijos, šleivapėdystės, kreivakaklystės, kefalohematomų ir kt.;
- vaikų augimo ir vystymosi problemų: atsiliekančio bendro fizinio vystymosi, laikysenos sutrikimų, stuburo deformacijų, nugaros ar sąnarių skausmų, plokščiapėdystės ir kt.;
- traumų bei jų liekamųjų reiškinių: žaizdų, kaulų išnirimų bei lūžimų, sausgyslių ar raumenų pakenkimų, įvairių kontraktūrų ir pan.;
- vaikų cerebrinio paralyžiaus nulemtų kaulų ir raumenų sistemos problemų;
- vaikų chirurginių susirgimų.
Klinikoje vedami individualios mankštos užsiėmimai, atliekami masažai, raumenų elektrostimuliacija ir kitos procedūros. Sudaromos individualios mankštos programos ir apmokomi pacientai bei jų tėveliai, norintys vaikus mankštinti patys.
Sportuojančių vaikų lėtiniai skausmai
Autorius: Vitalė Bružienė, gydytoja
Būtų naivu teigti, kad sporte (kaip ir kasdieniniame gyvenime) įmanoma pilnai išvengti traumų bei įvairių kaulų-raumenų sistemos pakenkimų. Tokios suaugusių sportininkų problemos, kaip “šuolininko kelis”, “plaukiko petis”, “tenisininko alkūnė” ir kt. daugeliui yra gerai žinomi dalykai, tačiau į sportuojančių vaikų įvairius skausmus dažnai neatkreipiamas reikalingas dėmesys. Manoma, kad augantis organizmas gali pats lengvai išspręsti savo problemas. Deja, ne visada. Savo darbe neretai matau gana tolokai pažengusius įvairius raumenų, sausgyslių ar sąnarių pakenkimus dėl kelių pagrindinių priežasčių: neadekvataus krūvio, neharmoningo viso kūno fizinio vystymo, nepakankamo ar nepilnaverčio vaikų poilsio arba dėl kai kurių jų augimo laikotarpių anatominių bei funkcinių ypatumų. Dažniausiai iškylančios problemos:
- Kulnų skausmai. Priežastys: per daug bėgimų ir šokinėjimų ant kietos dangos, be to, dar dažnai avint netinkamą sportinę avalynę, arba - perdaug įtemptos Achilo sausgyslės dėl kai kurių vystymosi ypatumų arba treniruočių klaidų . Rečiau - tiesioginė trauma.
- Skausmai ir paburkimas po keliu - Šlaterio liga (blauzdikaulio šiurkštumos pakenkimai). Priežastys: per dideli krūviai šlaunų keturgalviams raumenims esant per dideliam jų įtempimui arba tiesioginė trauma (kritimas ant kelio).
- Girnelės chondromaliacija (kremzlinio paviršiaus pažeidimas). Priežastys: per didelis krūvis kelių sąnariams arba netaisyklingas jų biomechaninis apkrovimas dėl neharmoningo kaulų raumenų sistemos vystymo (bendro fizinio rengimo klaidos) rečiau - tiesioginės kelio traumos.
- Nugaros skausmai. Priežastys: nugaros ar pilvo bei liemens raumenų santykinis silpnumas, per didelis stuburo apkrovimas, ko pasekoje būna nuolat įsitempę raumenys ir raiščiai arba net pasislenka slanksteliai.
- Pakinklio skausmai. Priežastys – pakinklio raumens bei raiščių perkrovimai, pakinklio cistų susiformavimai (dėl įvairių sąnario problemų)
- Pėdos skausmai. Rimčiausia priežastis – padikaulio galvutės suyrimas dėl perkrovimo (laimei, sutinkama ne taip dažnai). Retesnės - padikaulių nervų lėtiniai uždegimai, pado raumenų bei raiščių perkrovimai. Dažna priežastis – per kieta sporto salių, aikščių, bėgimo takų danga, netinkama avalynė.
- Įvairių sausgyslių uždegimai. Dažniausios priežastys yra jų pervarginimai, rečiau - peršalimai, netinkama avalynė ir pan.
Šį sąrašą būtų galima tęsti dar gana ilgai. Svarbiausia, norėčiau atkreipti tėvų ir trenerių dėmesį, kad kiekvienas skausmas reiškia kokią tai problemą. Ypač svarbu, kad, nepriklausomai nuo sporto šakos, visi vaikai pirmiausia turėtų gauti gerą bendrą fizinį parengimą. O treneriai ir tėvai turėtų nepamiršti, kad kuo anksčiau išaiškinsime skausmo priežastį, tuo mažesnė tikimybė, kad vaikas nebegalės grįžti į savo pamėgtą sporto šaką, arba jo sveikatos sutrikimai liks ilgiems metams ar net visam likusiam gyvenimui.
Vaikų kojų skausmai
Autorius: Vitalė Bružienė, gydytoja
Dėl ko vaikams dažniausiai skauda kojas? Į ką dar reikėtų atkreipti dėmesį jei vaikas pasiskundė skausmu? Kada eiti pas gydytoją nieko nelaukus, o kada galima dar ir neskubėti?
Nebūna skausmo be priežasties. Jei vaikas pasiskundė kojos skausmu, pirmiausia paklauskite kur jam tiksliai skauda. Apžiūrėkite tą vietą. Gal ten pamatysite paprasčiausią mėlynę ar nubrozdinimą. Tokie skausmai paprastai praeina per vieną ar kelias dienas ir retai kada prireikia gydytojo pagalbos (Na, nebent jeigu ta vieta supūliuotų). Jeigu skaudamoje vietoje nematyti nieko įtartino, o vaikas, skundžiasi stiprėjančiu skausmu, jei nebenori bėgioti, žaisti, o gulasi i lovą, signalas rimtas – ko gero, prasideda sąnario ar net kaulų čiulpų uždegimas. Pamatuokite temperatūrą, atidžiai apžiūrėkite, ar netinsta skaudanti vieta, nes tai svarbu žinoti gydymo įstaigos registratūrai, į kurią reikėtų kreiptis ilgai nelaukus. Jei vaikas bent kiek karščiuoja, jei patinusi skaudanti vieta, gydytojo apžiūros nereikėtų atidėlioti kitai savaitei ar net kitai dienai, nes liga gali progresuoti labai greit.
Tokie greitai progresuojantys ir reikalaujantys skubios pagalbos susirgimai nėra dažni. Žymiai dažniau vaikus vargina nestiprūs ar vidutinio stiprumo, tačiau dažnai pasikartojantys arba jaučiami beveik visada, kai vaikas juda, skausmai. Skaudančioje vietoje paprastai nėra jokių išorinių pakitimų, arba jie visai nežymūs, bet prisilietimui ta vieta neretai būna skausminga. Taip dažniausiai pasireiškia įvairūs kaulų – raumenų sistemos augimo ir brendimo ligos, pvz
Šlaterio liga (blauzdikaulio priekinės viršutinės dalies kaulėjimo sutrikimas), kulnikaulio osteochondropatija (tos kulnikaulio dalies, prie kurios tvirtinasi Achilo sausgyslė, augimo problema)ir pan. Ryškesnių išorinių pakitimų paprastai nesukelia ir lengvo laipsnio lėtiniai įvairių sausgyslių ar raiščių uždegimai, raumenų perkrovimai ir kt. Sunerimti ir gydyti šias ligas reikia, tačiau nieko tokio , jei pas specialistą pateksime tik po savaitės ar net dviejų.
Nenurimkime, jei pastebime vaiko šlubavimą, nors jokiu skausmu jis kurį tai laiką dar ir nesiskundžia, arba nurodo netiksliai – kažkur kirkšnyje, šlaunies priekyje ar virš keliuko, jei jis kažkaip keistai vaikšto rytais, o po to lyg ir prasibėgioja, tačiau vakarop vėl šlubuoja. Tai –charakteringi gana rimtos Perteso ligos (savaiminio šlaunikaulio galvutės suyrimo), neretai paliekančios žymes visam gyvenimui, požymiai.
Dar labiau sunerimkime, jei vaiką vargina kurios nors vienos vietos atkaklūs skausmai, vakare ar naktį sustiprėjantys ir diena po dienos vis intensyvėjantys. Taip pasireiškia kai kurie piktybiniai kaulų ar stuburo (tos stuburo vietos, iš kurios išeina nervai į kojas) augliai. Jie nėra dažni vaikų amžiuje, tačiau, bent kiek uždelsus, pasekmės neretai būna itin skaudžios.
Tačiau nereikėtų perdaug pergyventi, jei itin judrus ir visą dieną nenurimstantis 3-7 metų vaikas pasiskundžia kojų skausmais atsigulęs, arba prabunda dėl to vos spėjęs užmigti. Rodo, kad skauda blauzdeles, keliukus ar čiurnas (arba visas tas vietas kartu), prašo pamasažuoti ar pašildyti, o kitą dieną vėl bėgioja ir šokinėja lyg niekur nieko. Tai - dažniausiai perdaug nuvargintų raumenų spąstiniai skausmai. Taip gali skaudėti ir trūkstant kai kurių mineralų arba esant kai kurioms kaulų augimo problemoms. Su gydytoju pasitarti, be abejo, verta, tačiau perdaug nerimauti nereikėtų.
Diagnozės „augimo skausmai“ medicinoje nėra, nors liaudyje ji girdima gana dažnai. Kiekvienas skausmas turi savo priežastį, kurią reikėtų laiku išaiškinti.
Vaikų eisenos sutrikimai
Autorius: Vitalė Bružienė, gydytoja
Be to, eisenos tipą lemia ir genetika, kūno kompleksijos tipas, emocinė būsena bei kiti faktoriai, todėl tėveliams neretai būna pernelyg sunku įvertinti savo vaiko eiseną. O laiku nepastebėjus eisenos sutrikimų, kartais užleidžiamos gana rimtos ligos.
Ką reikėtų pastebėti vaiko eisenoje?
1. Patys mažiausi gali eiti šlepsėdami pilnomis pėdutėmis, išskėtę kojas, pasukę pėdutes į vidų ar į išorę, pilnai neištiesdami kojyčių per kelius, praskėtę rankas, atkišę pilvelį. Daugumoje atvejų tai – normalu. Tačiau jei vaikas kojas stato skirtingai (pvz. vieną suka į išorę, kitą – į vidų), jei vaikšto pasistiebęs, jei eidamas krypuoja į šonus, arba vengia lankstyti koją per kurį nors sąnarį, susirūpinti būtina.
2. Ketverių-penkerių metų vaikutis moka šokinėti, gali pastovėti ant vienos kojos, jų pėdų skliautai jau neblogai susiformavę ir padukų antspaudai labai panašūs į suaugusio. Kojytės tiesios. Be vargo gali pritūpti remdamasis visomis pėdomis (nepakeldamas kulniukų), noriai šokinėja per įvairias kliūtis, važinėjasi triratuku (ir svajoja apie dviratuką), paspirtuku, domisi riedučiais, pačiūžomis. Eina kojas taisyklingai statydamas nuo kulnies (nebešlepsi pilnomis pėdutėmis). Reikėtų susirūpinti, jei tokio amžiaus vaikas ima „be priežasties“ šlubuoti (nors jokiais skausmais ir nesiskundžia), vaikšto pasistiebęs, jei iškreipia batukus arba nudaužo jų nosis; jei vakare atsigulęs nuolat spardosi ar skundžiasi kojų skausmais; jei jo šlapių pėdų antspaudai nerodo skliautų susiformavimo.
3. Vaikai ir paaugliai neturėtų vaikščioti susikūprinę arba atkišę į priekį dubenį, neturėtų linguoti į šonus, asimetriškai nudėvėti batų padus. Neturėtų šlubčioti, nors ir teigtų, jog nieko neskauda (vien šlubčiojimu be skausmo kartais prasideda labai rimti susirgimai), neturėtų iškreipti į šoną batų užkulnių ar auliukų.
Taip pat reikėtų sunerimti jei vaikas dažnai (dažniau negu kiti jo bendraamžiai) krenta, jei negali pašokinėti ant vienos kojos (tai liečia vyresnius negu 3-4 metų vaikus), jei, sulaukęs 6-7 metų, negali išmokti važiuoti dviračiu arba nesugeba eiti siaura lenta, jei negali atsitūpti nepakeldamas kulnų arba vengia ilgesnių pasivaikščiojimų pėsčiomis (tai gali byloti apie nervų ar smegenų veiklos pažeidimus).
Žinoma, ne visais atvejais aukščiau išvardinti simptomai reiškia ligą, tačiau tai turėtų įvertinti specialistas. Geriau kelis kartus apsilankyti „be reikalo“, negu laiku neatvykus vėliau skaudžiai nusivilti užleidus rimtą susirgimą.
Kodėl vaikai gaudo „zuikius“?
Autorius: ortopedė, Vitalė Bružienė
Dėl kokių priežasčių vieni vaikai žymiai dažniau už kitus praranda pusiausvyrą ir krenta?
Viena iš dažniausių priežasčių – žemesnis negu vidutinis raumenų ir raiščių tonusas. Tai gali būti įgimta, paveldėta savybė. Nepakankamai įtempti raumenys bei raiščiai neužtikrina reikiamo sąnarių stabilumo, ir todėl tokiems vaikams sunkiau išlaikyti pusiausvyrą. Jie, lyginant su kitais bendraamžiais, sunkiau bėgioja, šokinėja, daugiau sumušimų ar nubrozdinimų patiria kol išmoksta čiuožti, slidinėti, važiuoti dviračių ar riedučiais. Jei vaikas dėk kokių nors priežasčių (pernelyg didelio susidomėjimo kompiuteriu, ar per didelio užimtumo) netampa „namisėda“, augant jo reikalai paprastai gerėja, ir ankstyvosios vaikystės problemos lyg ir savaime išnyksta. Šią problemą dažniausiai išsiaiškiname vaikams, kuriuos tėveliai atveda dėl įtartas pilnapadystės ar dažnesnių vakarinių kojų skausmų kartu beveik visada atžymėdami ir tai, kad jų vaikai gana dažnai „gaudo zuikius“.
Itin svarbu laiku atkreiti dėmesį, jei buvęs vikrus, aktyvus vaikas, pradeda vis dažniau kristi, arba vis dažniau nubrozdina batukų nosis, išklaipo užkulnius. To priežastys gali būti įvairios ligos, pažeidžiančios galvos ar stuburo smegenyse esančius raumenų veiklą reguliuojančius centrus, arba nervus, kuriais iš centrų nerviniai impulsai plinta į raumenis. Tai gerybiniai ar piktybiniai augliai, degeneraciniai nervų ir raumenų sistemos susirgimai, kai kurios kaulų ar net vidinės ausies (joje yra pusiausvyros organai) susirgimai.
Kai kurie tėveliai mano, kad jų vaikas itin dažnai krinta todėl, jog jis yra ypatingai judrus, negalintis bent kiek pabūti ramiai. Tai – netiesa. Ramūs, mažai judrūs vaikai krenta kaip tik dažniau, negu judrūs ir energingi, nes pastarieji žymiai anksčiau ir geriau išlavina tiek savo raumenis ir raiščius, tiek pusiausvyros organus.
Reikėtų pasikonsultuoti su gydytoju, jeigu 4-5 metų mažylis negali pastovėti ant vienos kojos, 7-8 metų vaikui niekaip nepavyksta išmokti važiuoti dviračiu, nors nuolat bando tai daryti, ar jei mokyklinukui nesiseka pusiausvyros pratimai kūno kultūros pamokose.
Kodėl ne visi mažyliai vikrūs?
Autorius: Vitalė Bružienė, gydytoja
Kodėl, susiruošusios į miestą su 5-6 metų vaiku, vienos mamos gali lengvai praleisti kelias valandas, o kitos pastoviai turi sukti galvą kur pasodinti pailsėti vaiką, kuris vos ne kas 10 minučių skundžiasi kojų nuovargiu ir nenoru eiti toliau?
Skirtingą vaikų fizinį pajėgumą dažniausiai lemia paveldėtos kūno sudėjimo bei charakterio savybės bei bendra fizinė būklė. Mažylis, kurį dažnai vargina įvairūs kvėpavimo sistemos susirgimai, viduriavimai, mažakraujystė ir pan., žinoma, gerokai greičiau pavargs, norės mažiau judėti , bus fiziškai silpnesnis negu tų problemų neturintis jo bendraamžis. Tačiau neretai mažą vaiko judrumą, o tuo pačiu ir menkesnį bendrą fizinį tobulėjimą, nulemia kai kurie kaulų-raumenų sistemos vystymosi ypatumai, kuriuos tėveliai turėtų pastebėti pakankamai anksti. Norėčiau atkreipti dėmesį į keletą vaiko kaulų – raumenų sistemos vystymosi būklių:
1. Jei 1-2 metų vaiko kojos įškrypo į išorę ar į vidų, nereikėtų galvoti, kad jos, vaikui augant, išsitiesins savaime.Aštuoniems ar devyniems iš dešimties gal ir išsitiesins, o vienam ar dviems iš jų, jei nesiimsime jokių priemonių, liks netaisyklingos kojų ašys (dažniausiai pasisukusios į vidų ar į išorę), ko pasekoje tikėtini greiti sąnarių nuovargiai sportuojant, dažnesnės traumos, menkesni fiziniai sugebėjimai, netaisyklinga laikysena ar net gana rimti sąnarių judrumo apribojimai.
2. Jei metinuko pėdutės anspaudas rodo pilnapadystę, nerimauti gal ir nereikėtų, tačiau, jeigu jis išlieka toks pat ir 2-3 metų vaikui, vizito pas vaikų ortopedą siūlyčiau neatidėlioti.
3. Reikėtų pasitarti su gydytoju ir tais atvejais, jei mažylio batuko užkulnis ar auliukas nukrypsta į vidų, arba jei ryškiau nudyla pakulnės vienas kraštas.
4. Beveik visi mažyliai gana greitai nudaužo batukų nosis, tačiau kai kuriems iš jų kojytės užkliūva žymiai dažniau, negu jų bendraamžams. Kodėl? Atsakyti turėtų gydytojas.
5. Jei vaikutis mėgsta bėgioti ar šokinėti pasistiebęs, tai nieko tokio. Tačiau jei ir eidamas vaikas pilnai neprimina kulnų, susirūpinti reikėtų tuojau pat.
6. Kodėl daugeliui vaikų vakarais skauda kojas, ir jie priversti judėti, spardytis kol užmiega, o užmigę neretai vėl pabunda ir prašo masažuoti, šildyti jų blauzdeles, keliukus?
7. Kodėl 2-4 metų amžiaus mažyliai dažnai turi ryškiai į priekį atsikišusius pilvelius?
8. Kodėl kai kurie vaikai nesutinka vaikščioti basomis?
Šį sąrašą būtų galima dar gerokai pratęsti.
Ar šie požymiai reiškia ligą, ar jie tik apibūdina kai kuriuos vaikų vystymosi ypatumus, pasakys
gydytojas. Tai išsiaiškinti būtina. Priešingu atveju po metų kitų gali laukti skaudus susitaikymas su
didesne ar mažesne vaiko negalia, kurią ištaisyti ankstyvoje vaikystėje dažniausiai nėra sudėtinga, o vėliau neretai pareikalauja ypatingų pastangų arba iš viso nebeįmanoma.
Kas tai yra Legg-Calve-Perthes liga?
Autorius: Vitalė Bružienė, gydytoja
Kas tai yra Legg-Calve-Perthes liga? Manau, kad į šį klausimą net nedvejodami atsakytų mažiausiai keliasdešimt ar net per šimtą skaitytojų, kurių vaikai sirgo ar tebeserga šia liga. Jie, žinoma, pridurtų, jog iki šiol negali išbraukti iš atminties tų pilnų laukimo ir nerimo savaičių, mėnesių ar net metų, kada net labiausiai patyrę specialistai negalėjo atsakyti į klausimą, ar vaikas pasveiks, ar neliks luošas visam gyvenimui.
Kai kuriems vaikams liga eina ir praeina. Šiandien jie linksmai siaučia kiemuose, dalyvauja kūno kultūros pamokose, keliauja dviračiais. Deja, ne visi. Kai kurie visa tai gali tik stebėti, nes greitai atsirandantys pakenkto sąnario skausmai neleidžia užmiršti ligos net ir praėjus ne vieneriems metams.
Ligos pavadinime minimi trys autoriai, nežinodami vienas apie kitą, šios ligos požymius aprašė tais pačiais - 1910 metais. O vienas jų – Perthes - detaliai išnagrinėjo visus procesus, vykstančius sąnaryje susirgus šia liga. Dėl to liga dažnai vadinama sutrumpintu vardu – Perthes (liet. Perteso) liga.
Nors nuo atradimo praėjo vos ne šimtmetis, tačiau dar niekas iki šiol neatsakė į klausimą, kas nulemia šios ligos išsivystymą, kodėl sutrinka kraujotaka klubo sąnaryje, apmiršta ir ima irti šlaunikaulio galvutė, o tai lemia, kad ryškiai nukenčia sąnario anatomija ir funkcija. Taip pat niekas iki šiol nesugalvojo ir veiksmingo gydymo, todėl šiandien, net ir diagnozavę ankstyvos stadijos ligą, negalime garantuoti pacientams, kad jie tikrai visiškai pasveiks.
Vis dėlto gausių statistinių tyrimų rezultatai rodo, kad simptomus pastebėjus anksti ir nedelsiant imantis priemonių, ligos eiga būna žymiai lengvesnė, o pasekmės – neabejotinai švelnesnės. Deja, anaiptol ne visada pavyksta nustatyti ligą anksti – neretai pacientai kreipiasi į gydytoją jau turėdami ryškiai sužalotą sąnarį. Kodėl? Ogi todėl, kad neretai pradiniai ligos simptomai būna nepakankamai ryškūs.
Perteso liga dažniausiai suserga vaikai nuo ketverių iki aštuonerių metų, tačiau tarp pacientų kartais pasitaiko ir vos dvejų metų sulaukusių mažylių, ir paauglių. Berniukai serga 4-5 kartus dažniau negu mergaitės. Kiek didesnę tikimybę susirgti Perteso liga turi gimę neišnešioti vaikai.
Pirmieji ligos simptomai – vaiko šlubčiojimas daugiau pabėgiojus, pavargus. Kartais vaikai pasiskundžia šlaunies ar kelio skausmu ir gana retai nurodo skausmus klubo sąnario srityje. Pailsėjus skausmas praeina, šlubčiojimas išnyksta, tačiau kitą dieną, po kelių dienų ar po savaitės - vėl pasikartoja. Pamažu šlubčiojimas tampa nuolatinis, ir vaikai vis dažniau pradeda skųstis kojos skausmu, paprastai nenurodydami tikslios skausmo vietos. Kiek vėliau atsiranda ir rytiniai skausmai: vaikas, išlipęs iš lovos, sunkiai žengia pirmuosius žingsnius, tačiau labai greitai sustingęs sąnarys prasimankština, ir vaikas nusiskundimų lyg ir nebeturi. Tačiau artimieji pastebi, kad jo eisenai jau per visą dieną kažkas ne taip.
Liga neretai sukelia sąnarinio skysčio gamybos padidėjimą, tada vystosi sąnario uždegimo simptomai: skausmas, negalėjimas remtis sergančiąja koja, pasukioti ją į šonus, plačiau išsiskėsti. Pradėjus naudoti priešuždegiminius bei skausmą slopinančius vaistus, šie reiškiniai paprastai praeina, tačiau šlubavimas išlieka. Nenustačius tikslios sąnario skausmus sukėlusios priežasties ir nesiimant priemonių, liga progresuoja, šlaunikaulio galvutė daugiau ar mažiau suyra, sutrinka judesiai sąnaryje, koja sutrumpėja, persikreipia dubuo, sutrinka ne tik eisena, bet ir laikysena. Toliau vystosi sąnario artrozė su visomis pasekmėmis. Ligą diagnozavus esant šiai stadijai, galima kalbėti jau nebe apie ligos gydymą, o tik apie sąnario rekonstrukciją.
Kaip gydoma ši liga? Paprastai yra taikomos įvairios sąnario srities kraujotaką gerinančios priemonės, mineralai bei, atsižvelgus į ligos stadiją ir eigą, tausojantis režimas (nuo bėgiojimo bei šuoliukų apribojimų iki ilgalaikio gulėjimo lovoje).
Noriu pabrėžti, kad nebūna šlubavimų „šiaip sau“, be priežasties. Neužmirškime, kad vaikai gali šlubčioti ne tik dėl paprasčiausio raiščių patempimo, rakšties paduke ar nutrinto užkulnio (beje, ir tai reikia gydyti), bet ir dėl retokos, tačiau labai klastingos Perteso ligos, neretai suluošinančios vaiką visam gyvenimui.
Kad visi užaugtų liepaitėmis ir ąžuolais
Autorius: Vitalė Bružienė, gydytoja
Kad ir kaip stengiamės sveikai gyventi ir rūpintis savo bei savo vaikų sveikata, statistiniai duomenys liudija, jog mūsų atžalos auga anaiptol ne tokios sveikos, kaip norėtųsi. Beveik kas antrą pradinuką vargina sutrikusi laikysena, vienas iš keliolikos vaikų turi lengvesnio ar sunkesnio laipsnio stuburo iškrypimą, netaisyklingai susiformavusias galūnių ašis bei pėdas, vienaip ar kitaip sutrikusį raumenų vystymąsi, neurogeninės kilmės negalavimus ar skundžiasi greitu nuovargiu.
Sutrikdyta ekologinė pusiausvyra, nevisalnavertė mityba (natūralių produktų trūkumas), dideli gyvenimo tempai negali neatsiliepti vaikų fiziniam vystymuisi bei bendrajai jų gyvenimo kokybei. Tačiau mes negalime laukti, kol bus išspręstos šios globalinės mūsų amžiaus problemos: vaikus auginame čia ir dabar, todėl turime padaryti viską, kad mūsų gležni mažyliai užaugtų tvirtais ąžuolais.
Gyvename gamtinėje zonoje, kuri anaiptol nelepina mūsų giedrais ir saulėtais orais. Neretai jau nuo spalio mėnesio mėlynas dangus tampa retenybe, o gruodį diena, rodos, išvis nebeišaušta. Vaikams trūksta šviesos, trūksta saulės. O be to, didelis vaikų užimtumas mokyklose neleidžia pasidžiaugti net ir trumpam
sušvitusia viduržiemio saule. Dėl to sutrinka medžiagų apykaita, dažnai lemianti vienokias ar kitokias kaulų ir raumenų sistemos vystymosi problemas. Dažnai būtent pavasarį vaikui diagnozuojama sutrikusi laikysena, pasikeitusi eisena, suplokštėjusios pėdos, kritęs raumenų tonusas. Todėl pats metas atidžiai pažvelgti į savo vaikus. Siūlyčiau atkreipti dėmesį į tokius dalykus:
- ar vienodas vaiko pečių ir menčių kampų aukštis, ar nepasvirusi vieno peties link galva;
- ar vaikas nepradėjo kuprintis sėdėdamas, eidamas, ar nedeformuota (įdubusi arba iškilusi) krūtinės ląsta;
- ar nepasidarė sunki jo eisena, ar taip pat vikriai, kaip ir kiti vaikai, bėgioja kieme;
- pažiūrėkite į jo žieminius batukus: ar nenudilo asimetriškai pakulnės, nenusikreipė į kurią nors pusę bato užkulniai bei auliukai, ar pernelyg smarkiai nenudaužytos priekinės batukų dalys;
- nenumokite ranka į vakarinius vaikų kojų skausmus galvodami, kad tai - „augimo skausmai“. Skausmo be priežasties nebūna, ir „augimo“ skausmų medicinoje nėra. Ypač susirūpinkite, jei dėl kojų skausmų ar mėšlungio vaikas atsibunda naktį;
- atkreipkite dėmesį į 1-3 metų mažylių kojų ašis ir eiseną: ar nevaikšto pasistiebę, o gal „gaudo zuikius“ daugdažniau negu kiti jo bendraamžiai arba eidamas krypuoja, šlubčioja.
Kilus bet kokiam įtarimui, pasikonsultuokite su specialistu. Anaiptol ne kiekviena kūno asimetrija ir ne kiekvienas laikysenos sutrikimas turi būti koreguojamas – dauguma augančių vaikų bei paauglių tam tikru gyvenimo periodu yra daugiau ar mažiau asimetriški ar pasikuprinę. Svarbu nepraleisti nepastebėto rimtesnio augimo sutrikimo, deformacijos, ligos.
Gydant kartais užtenka tik šiek tiek pakoreguoti vaiko mitybą, režimą, laiku pavartotikai kuriuos vitaminus ar pamasažuoti. Tačiau kartais prireikia ir ilgo atkaklaus gydymo ar net chirurginio deformacijos ištaisymo.
Pažiūrėkime atidžiai į savo vaikus ir paklauskime savęs, ar iš tiesų padarėme viską, kad mūsų mažyliai užaugtų grakščiomis liepaitėmis ar tvirtais ąžuolais.
Ką pasako vaiko eisena?
Autorius: Vitalė Bružienė, gydytoja vaikų ortopedė
Tačiau yra visa eilė vaiko eisenos pakitimų, kuriuos tėveliai turėtų pastebėti ir suskubti pas gydytoją. Skaudu, kai ne dėl dėmesio stokos, o dėl paprasčiausio nežinojimo kartais būna užleidžiami susirgimai, kurių pasekmės gali likti visam gyvenimui. Todėl trumpai norėčiau paminėti pagrindinius simptomus, kurie turėtų sukelti didesnį ar mažesnį nerimą ir paragintų tėvelius nebe atidėlioti vizito pas gydytoją. 1-2 metų vaikai paprastai vaikšto išskėstomis kojytėmis, remdamiesi į žemę pilnomis pėdutėmis, nežymiai sulenkę kojas per kelius. Reikėtų sunerimti, jei vaikutis nenori remtis kulnimis, o eina remdamasis tik pirštais, arba tik pėdos dalimi ir- ypač- jei jis pradėjo vaikščioti sulaukęs ne metukų amžiaus, o gerokai vėliau irjei eidamas jis pernelyg dažnai krenta. Toks vaikščiojimas gali byloti apie įvairios kilmės nervų sistemos pakenkimus, (visų pirma – apie vaikų cerebrinį paralyžių), bei apie kai kuriuos gana retus medžiagų apykaitos sutrikimus, pasireiškiančius įvairių organizmų sistemų, o tame tarpe ir raumenų sistemos, sunkiais pakenkimais, arba apie nepilnai išgydytą arba net negydytą šleivapėdystę. Kalbėdama apie pastarąjį susirgimą, kuris negydomas neišvengiamai sukelia didesnio ar mažesnio laipsnio luošumą, ir kurio diagnozė atimiesiems pirmiausia asocijuojasi su ilgalaikiais varginančiais gipsavimas bei sudėtingomis chirurginėmis korekcijomis, noriu paminėti, kad mūsų klinikoje jau gana sėkmingai įvaldėme Lietuvoje visai neseniai pradėtą taikyti Ponceti metodą, kuris leidžia šią sunkią deformaciją ištaisyti, palyginti, gana paprastai ir nesukelia vaikui didesnių kančių. Svarbu tik – ankstyva gydymo pradžia. Jei mažylis eina lyg ančiukas krypuodamas į šonus, reikėtų pasidomėti jo klubų sąnariais: gal būt, liko iki šiol nediagnozuota klubų sąnarių displazija ar net įgimtas išnirimas. Tokia eisena taip pat gali būti dėl kai kurių gana rimtų nervų bei raumenų sistemos susitrgimų.
Jei bet kurio amžiaus vaikas vaikšto nerangiai, grubiai, šlepsinčia eisena, jei iškreipia batus, reikėtų sunerimti dėl galimos pilnapadystės ar kitokio pobūdžio netaisyklingo pėdos vystymosi, kuris, priklausomai nuo daugelio fiziologinių bei patologinių ypatumų, gali prasidėti bet kuriame amžiuje.
Sunki eisena rytais, negalėjimas priminti kulnų, dažniausiai byloja apie kulnikaulių osteochondropatijas, kurios pačios savaime nėra pavojingos, tik sukelia daug nepatogumų einant ar sportuojant. Tačiau jei vaikas rytais sunkiai išsijudina dėl sąnarių (ypač plaštakų bei riešų) sustingimo, reikėtų nedelsiant pasitikrinti dėl galimų reumatinės kilmės susirgimų.
Taip pat nereikėtų likti abejingiems jeigu pastebėjote, jog vaikas, atsikėlęs rytais bei vėliau, antroje dienos pusėje, ypač daugiau pabėgiojęs, šlubuoja, nors jokiais skausmais lyg ir nesiskundžia, arba kartais pasako, kad pavargo šlaunis. Tokiais, palyginti nekaltais simptomais, dažniausiai prasideda gana rimta Perteso liga - šlaunikaulio galvutės aseptinė nekrozė, reikalaujanti ilgalaikės režimo ir gydymo kontrolės ir neretai paliekanti didesnius ar mažesnius klubo sąnario anatominius bei funkcinius sutrikimus.
Blogėjanti pusiausvyra, dažnėjantys kritimai, net ir kol kas nepastebint daugiau simptomų, turėtų sukelti nerimą dėl pusiausvyros centro, esančio smegenų dalyje, vadinamoje smegenėlėmis, pakenkimo, kurių viena iš dažnesnių priežasčių – minėtos smegenų dalies augliai. Tačiau panašius simptomus gali sukelti ir raumenų bei raiščių silpnumas, atsiradęs dėl kai kurių būtent šios sistemos susirgimų, arba net šiaip jau visai sveikam vaikui, jeigu jis, ypač greito augimo periodu, pernelyg ilgai sėdi prie kompiuterių, knygų ar televizoriaus, ir vengia arba neberanda laiko fiziniam aktyvumui.
Asimetriška eisena (kada skirtingai statomos kojos) dažniausiai nurodo į stuburo iškrypimus arba dubens bei kojų ašių netaisyklingą vystymasi.
Pastebėjus šiuos, arba bet kuriuos kitus eisenos pakitimus, reikėtų nedelsiant išsiaiškinti jų kilmę, o nelaukti tikintis, kad gal tai praeis savaime. Gal būt, tai ir praeis, o gal liks nenusakomai skaudus priekaištas sau dėl to, jog savo abejingumu pasmerkėte vaiką luošumui.
Ar gali skaudėti sveikas kojas?
Autorius: Vitalė Bružienė, gydytoja
Medikams kelia nerimą, kad tėveliai dažnai neatkreipia reikiamo dėmesio į pasikartojančius vaiko nusiskundimus kojų skausmais manydami, kad tai atsitinka dėl nuovargio arba dėl augimo. Rimčiau pavargus kojas gal ir gali skaudėti, tačiau „augimo skausmų“ diagnozės medicinoje nėra. Sveikų kojų neturėtų skaudėti. Galvojant kitaip, kartais užleidžiami ir gana rimti susirgimai.
Taip neseniai atsitiko su vienu keturmečiu berniuku, kurio protarpiniu pašlubčiojimu bei kojos paskaudenimu tėveliai susirūpino tik tada, kai vieną rytą berniukas visai nebeišlipo iš lovos. Tą pačią dieną jam buvo diagnozuotas visiškas šlaunikaulio galvutės suyrimas dėl tarp vaikų ne taip jau retai pasitaikančios Perteso ligos – šlaunikaulio galvutės aseptinės nekrozės. Kad tokių skaudžių nelaimių ir užleistų ligų atvejų pasitaikytų kuo mažiau, norėčiau aptarti dažniausias vaikų kojų skausmų priežastis bei tų skausmų pobūdį ir dar kai kuriuos simptomus, reikalaujančius neatidėlioti vizito pas gydytoją.
Vakarinis kojų skausmas
Jis dažniausiai vargina ikimokyklinio amžiaus vaikus, nors kartais juo skundžiasi ir pradinukai ar net dar vyresni. Patys mažiausieji nemoka dar paaiškinti savo problemos, tačiau atsigulę ilgai spardosi, vartosi lovytėje, mielai leidžia (arba, jeigu jau moka kalbėti, paprašo), kad mama patrintų, pašildytų arba bent palaikytų savo delnuose jų kojytes. Didesnieji vaikai skundžiasi, kad skauda blauzdeles, čiurnas ar keliukus, tačiau, liečiant minėtas vietas, niekur aiškesnio skausmingumo nenurodo. Užmigę vaikai kartais dėl tų skausmų prabunda, verkia arba bent jau aktyviai spardosi, nerimsta. Skausmus palengvina šiluma, masažas. Tokiems vaikams dažniausiai nustatomos mineralų (ypač kalcio ir magnio) apykaitos problemos.
Skausmai po didesnio fizinio krūvio
Jeigu kitą rytą po pirmosios sporto treniruotės vaikas pasiskundė kojų raumenų skausmu, galbūt tai ypatingo dėmesio ir nevertas dalykas. Tačiau, jei grįžęs iš mokyklos po kūno kultūros pamokos arba po pasivaikščiojimo kieme ar mieste vaikas dažnai skundžiasi, kad jam skauda kojas, nors pailsėjus viskas ir praeina, metas susirūpinti. Gali būti tokių bėdų, kaip netaisyklingas pėdų skliautų ar sąnarių formavimasis, kojų ašių iškrypimas, periferinės nervų sistemos ligos, stabdančios raumenų vystymąsi ar net sukeliančios jų nykimą ir kt.
Rytiniai kojų skausmai ir šlubavimai
Tai būdinga sausgyslių bei kai kurioms sąnarių ligoms. Vaikas, išlipęs iš lovos, eina sunkiai, nevikriai, pašlubuodamas, jausdamas vienur ar kitur skausmus, tačiau po keliolikos minučių ar kiek vėliau jam pagerėja, ir buvę nusiskundimai išnyksta iki tol, kol vaikas nepavargsta. Vakarop vėl neretai ima skųstis vienos ar kitos vietos (kulnų, pėdų, keliukų, pakinklių, klubų ir kt.) skausmu.
Naktiniai skausmai
Atsirandantys atsigulus ir stiprėjantys naktį yra būdingi kaulų ligoms (augliams, osteomelitui) bei įvairios kilmės nervų uždegimams. Priešingai nei vakarinius skausmus kenčiantys vaikai, pastarieji stengiasi surasti kokią nors patogesnę padėtį, nenori judėti, nenori, kad juos kas nors liestų. Skausmai paprastai būna vidutinio intensyvumo arba stiprūs, aprimstantys tik paryčiais ir palyginus nedaug tekankina vaikus dienomis.
Praeinantis šlaunies skausmas ir protarpinis šlubavimas
Praeinančiu šlaunies skausmu ir protarpiniu šlubavimu paprastai skundžiasi vaikai (arba šlubavimą pastebi tik tėvai) esant ankstyvoms jau aukščiau minėtos Perteso ligos stadijoms. Dėl kol kas neaiškių priežasčių prasidėjusi aseptinė šlaunikaulio galvutės nekrozė dažniausiai gana tyliai progresuoja tol, kol suyra šlaunikaulio galvutė, ir tik retkarčiais ši liga sukelia ryškų skausmą. Paprastai būna tik vienas pagrindinis nusiskundimas – vis dažniau pasikartojantis ir palaipsniui progresuojantis vaiko šlubčiojimas ir nedideli paskaudenimai klubo, šlaunies ar net kelio srityje (kas kartais suklaidina net pakankamo patyrimo neturinčius gydytojus). Negydant ligos išeitis paprastai būna bloga – sąnarys negrįžtamai suyra.
Skausmai žemiau girnelės
Būdingi blauzdikaulio šiurkštumos kaulėjimo sutrikimams. Neretai su tuo siejasi ir keturgalvio raumens – girnelės komplekso vystymosi problemos.
Skausmai užkulniuose
Nurodo į Achilo sausgyslės ar po ja esančio riebalinio intarpo bei kai kurių pirštus lenkiančių sausgyslių bėdas.
Būtų galima vardinti dar daug įvairių lokalizacijų ir įvairaus pobūdžio skausmų, tačiau išvada viena – sveikų kojų neturėtų skaudėti, ir į gydytoją reikėtų kreiptis ne tik tada, kai vaikas dėl skausmo verkia arba neužmiega, bet ir tais atvejais, kada jis praktiškai net nesiskundžia, tačiau eisena rodo, kad yra kažkas ne taip.
sušvitusia viduržiemio saule. Dėl to sutrinka medžiagų apykaita, dažnai lemianti vienokias ar kitokias kaulų ir raumenų sistemos vystymosi problemas. Dažnai būtent pavasarį vaikui diagnozuojama sutrikusi laikysena, pasikeitusi eisena, suplokštėjusios pėdos, kritęs raumenų tonusas. Todėl pats metas atidžiai pažvelgti į savo vaikus. Siūlyčiau atkreipti dėmesį į tokius dalykus: