Per šventes turime daugiau laiko pabūti su savo šeima. Apiberdami vaikus dovanomis, pagalvokite, ką gero galėtumėte padaryti ir jų sveikatai. 38 proc. mūsų miesto mokyklinio amžiaus vaikų turi skeleto ir raumenų sistemos problemų, 32 proc. vargsta dėl regos sutrikimų, 17 proc. – dėl kvėpavimo sistemos negalavimų. Didėja nutukimas, dažnėja endokrininės sistemos ir nervų ligos.

Ką darome ir ką dar galėtume padaryti, kad ši statistika nebūtų tokia liūdna?

Manau, kad daroma dar labai nedaug. Kalbos apie oro taršos mažinimą, maisto kokybės bei mitybos įpročių gerinimą, moksleivių kuprinių svorio kontrolę ir kt. didžiąja dalimi atvejų netampa realiais veiksmais, arba tie veiksmai neįgyja lemiamos reikšmės augančios kartos sveikatinimui. Dažnai ir daug pasikalbu apie tai su savo pacientais bei jų tėveliais. Kai bandome aptarti sutrikusios laikysenos, silpno fizinio išsivystymo, įvairių raumenų nuovargio (vaikams dažnai skauda nugarą, galvą, blauzdas, sprandą) bei nervų sistemos pervargimo priežastis, tėvelių nuomonė daugmaž vienoda – kaltos sunkios kuprinės, perkrautos mokymo programos ir, žinoma, trauka prie interneto, kur vaikai bando atsipalaiduoti bendraudami su klasiokais ar virtualiais draugais bei ieškodami jiems reikalingos arba šiaip įdomios informacijos. O kaip su sporto būreliais? Taip, tai puiku, tačiau dažnas vaikas tiesiog nesugeba ir gerai mokytis, ir vos ne kasdien (arba kasdien) bėgioti į treniruotes, kurios irgi sukelia nemažai streso, nes toli gražu ne kiekvienas treneris sugeba dirbti su vaikais be rimtesnės įtampos, barimo, griežtų reikalavimų. O fiziškai silpnesni vaikai dažniausiai nebenori lankyti treniruočių, nes jaučiasi nevykėliais, bando įvairiais būdais vengti net fizinės kultūros pamokų. Daugumoje mokyklų nėra jokių sporto būrelių, kur vaikai po pamokų galėtų paprasčiausiai pažaisti, pasportuoti, nesiekdami jokių aukštų rezultatų. Tam, sako, mokyklos neturi lėšų. Taip pasiteisinę tėvai laukia iš gydytojo pritarimo, užuojautos ir… recepto vaistams. Vaistai reikalingi tik retam vaikui, apsilankiusiam mano kabinete.  Absoliučiai daugumai reikia sveikesnio gyvenimo būdo bei fiziškai aktyvesnio dienos režimo, kuris tuo pačiu ir mažintų stresą. Jeigu mūsų miesto (kituose mūsų miestuose padėtis irgi panaši) bendruomenė nepajėgi spręsti šios problemos platesniu mastu, tai šeima, tėvai gali padaryti labai daug ką. Neversdami visos kaltės vien oro taršai, nekokybiškam maistui, tėvai turėtų žymiai daugiau dėmesio skirti vaikų (o kartu – ir savo) sveikai gyvensenai. Žmogaus kūnas tiesiog nesugeba taip greitai pasikeisti, kad galėtų prisitaikyti prie dabartinio gyvenimo diktuojamos ilgalaikės fizinės ramybės būsenos. Kiekvienam žmogui normalios sveikatos palaikymui aktyvus judėjimas yra tiesiog būtina sąlyga. Jeigu žmogus nepakėlė bent 50 procentų savo pulso ir nepalaikė jo bent gerą pusvalandį, neįraudo, nesuprakaitavo, reiškia, kad tą dieną jis nejudėjo. Taip diena po dienos, savaitės, mėnesiai – ir belieka tik stebėtis, jei toks žmogus dar vis jaučiasi gerai, jeigu jam neskauda galvos, nugaros, nevargina tingumas, mieguistumas, energijos trūkumas, jeigu jis nesiskundžia, kad sunku įsiminti naują informaciją, mokytis, susikaupti. Noriu paraginti vaikus ir jų tėvus dažniau leisti laisvalaikį aktyviai judant, dažniau naudotis kineziterapeutų paslaugomis.

Bandydami spręsti judėjimo stokos problemas, nutarėme praplėsti mūsų klinikos kineziterapijos paslaugas ir pakviesti pasportuoti prižiūrint asmeniniam kineziterapeutui ne tik sergančius, bet ir sveikus vaikus, kurie dėl kokių nors priežasčių tiesiog užsisėdi namuose ir vengia didesnio fizinio aktyvumo. Tikime, kad padėsime  užbėgti už akių įvairiems vystymosi sutrikimams, garantuotai sustiprinsime vaikus fiziškai bei leisime jiems pajausti judėjimo džiaugsmą.