Autorius: Rimtautas Gudas, gydytojas ortopedas

Labai dažnai į ortopedus-traumatologus kreipiamasi dėl kelio, peties, čiurnos sąnarių kremzlės susidėvėjimo ar trauminės kilmės pažeidimų. Kremzlinis audinys susilpnėja dėl įvairių priežasčių. Tuomet sutrinka kremzlės medžiagų apykaita, sumažėja vandens kiekis joje, kremzlė pasidaro mažiau atspari atraminiams krūviams ir sutrūkinėja. Pirmiausia sąnario kremzlė suminkštėja, paskui suaižėja, o vėliau lūžta. Šį kremzlės susidėvėjimo procesą stabdo chondroprotektoriai – vaistinės medžiagos, padedančios kremzlėje sulaikyti vandenį. Dėl to kremzlės elastingumą lemiančios kolageno skaidulos atgauna savybę amortizuoti sąnariui teikiamus krūvius.

Tačiau anaiptol ne visais atvejais šie vaistai gali būti pakankamai efektingi. Jei sąnario kremzlė susidėvėjusi ryškiau, tada pacientui galima pasiūlyti dar kitokį gydymą, kurį sąlyginai būtų galima pavadinti kremzlės protezavimu. Tai – specialių medžiagų suleidimas į pažeistą sąnarį. Tos medžiagos prasiskverbia pro sinovijos membraną, stimuliuoja chondrocitų (kremzlės struktūrinių darinių) gamybą ir išlikdamos sinovijos skystyje, atnaujina ir palaiko pastarojo klampumą. Užpildydama kremzlės nelygumus bei plyšius, ši klampi masė tarsi atnaujina pažeistos ar nudilusios kremzlės paviršių ir tuo būdu labai pagerina sąnario judėjimo galimybę.

Jei kremzlės sąnaryje praktiškai jau nebėra, kaulų sąnariniai paviršiai jau deformuoti ir dėl to jau iškrypusios galūnių ašys, gydymas minėtais būdais vargu ar gali būti efektingas. Tokiais atvejais tenka rinktis chirurginį gydymą – dažniausiai sąnario protezavimą, t.y. sudilusio sąnario pakeitimą dirbtiniu sąnariu. Tai galbūt ir nėra pati geriausia išeitis. Protingiausia, žinoma, bandyti išsaugoti savąjį sąnarį, ir tai daugelių atveju būtų išties įmanoma. Bėda ta, kad daugelis žmonių kažkodėl nesikreipia į specialistus tol, kol pasidaro akivaizdu, jog sąnario jau praktiškai nebėra ir jau nebegalima taikyti aukščiau minėtų pirmųjų dviejų gydymo metodų.

Antra vertus, medžiagų, atkuriančių sąnarių paviršių glotnumą, panaudojimas pas mus kol kas dar nėra pakankamai plačiai taikomas ne tik dėl jų palyginus nežemų kainų, bet ir dėl galimo nepakankamo populiarinimo tarp gydytojų. Tačiau, įvertinus klinikinių stebėjimų rezultatus, norisi galvoti, kad tai išties šiuolaikiškas gydymo metodas, ir kai kuriais atvejais jis, be abejonės, gali labai palengvinti judėjimą.