Autorius: Vitalė Bružienė, gydytoja

Kas penktas 13-18 metų paauglys skundžiasi nugaros skausmu. Jei netikėtai mokykla paskelbtų savaitės atostogas ir tėvai leistų daryti kas patinka, kas antro paauglio svajonė būtų išsimiegoti, kas trečio – neskubant gerai paruošti namų darbus, pasėdėti prie kompiuterio. Ir tik likusi maža dalis jų išdrįstų svajoti apie sportą, pramogas, keliones ar pan.

Tokias liūdnas išvadas teko padaryti statistiškai apdorojus 602 Panevėžio moksleivių anketas. Tyrimo tikslas buvo išsiaiškinti, kodėl vis daugiau vaikų skundžiasi nugaros skausmais, kokios tų skausmų priežastys ir kaip būtų galima jų išvengti. Pagal standartizuotą programą, talkinant pedagogams bei mūsų klinikos kineziterapijos specialistams, buvo atlikta anketinė apklausa ir specialūs fiziniai testai, leidžiantys apytikriai suprasti, kaip jaučiasi mūsų paaugliai, kokie negalavimai juos vargina, kokia yra jų kaulų-raumenų sistemos bendra būklė. Visi vaikai, kurie pasiskundė nugaros skausmais, buvo pakviesti atvykti į kliniką detaliai gydytojo ortopedo apžiūrai, tyrimams bei papildomiems fiziniams testams. Tokie pat papildomi testai buvo atlikti ir kontrolinės grupės vaikams, t.y. tiems, kuriems nugaros niekada neskauda.

Tyrimų rezultatai bylojo maždaug tą patį, ką jau yra pastebėję kai kurių kitų šalių gydytojai: daugeliu atvejų ne stuburo kaulų ar raumenų susirgimai lemia nugaros skausmus. Jie dažniausiai kyla dėl santykinai silpnų nugaros (ypač jos viršutinės dalies) raumenų bei raiščių užsitęsusios įtampos, kurią lemia anaiptol ne sunki kuprinė. Ji neigiamos įtakos gali turėti tik kaimo vietovių vaikams, kuriems iki mokyklos žingsniuoti su kuprine ant pečių tenka gerokai ilgiau negu miestiečiams. Įtampos skausmus dažniausiai lemia ilgalaikis sėdėjimas prie kompiuterių ir knygų bei nuolatinis stresas, keliamas dažnai pernelyg griežtų reikalavimų.

Ne paskutinėje vietoje ir žemas savęs vertinimas, kurį nugaros skausmų varginami vaikai išsakė dukart dažniau negu kiti jų bendraamžiai. Susigūžęs, įsitempęs, nervingas vaikas – dažnas gydytojo ortopedo pacientas. Ką blogo randame jį apžiūrėję? Dažniausiai – tik asimetrinę laikyseną ir daugiau ar mažiau ryškų sprando, nugaros raumenų patologinį įsitempimą bei silpnumą. Kartais – stuburo iškrypimą (tačiau tai dar anaiptol nereiškia, jog tai – skausmo priežastis). Dažniau – įvairias kitas stuburo, kitų kaulų raumenų sistemos vietų brendimo problemas. Beveik visada – raumenų vystymosi disbalansą, lankstumo sutrikimus, pečių lanko bei nugaros silpnumą, didesnes ar mažesnes psichologines problemas.

Pasikartojantis skausmas didina nervinį dirglumą, blogina bendrą gyvenimo kokybę, mažina darbingumą ir, bėgant laikui, paleidžia visą grandinę kitų negalavimų bei patologinių būsenų, kurios toli gražu nesibaigia kartu su paauglyste.

Ką galėtume patarti? Ragindami vaikus mokytis, nepamirškime paraginti ir mankštintis, sportuoti. Jei iš jų daug reikalaujame, neužmirškime jų ir mylėti, t.y. išgirsti jų rūpesčius, bėdas, suprasti jų problemas. Pastebėję, kad vaikas dažnai būna susigūžęs ar persikreipęs, jei jo judesiai darosi nerangūs, kampuoti, jei ima skųstis bet kokio pobūdžio nugaros skausmais, nedelsdami su gydytoju išsiaiškinkite to priežastis. Delsimas gali labai brangiai kainuoti, nes paauglystėje visos problemos vystosi gana greitai. Pavyzdžiui, užtenka gero pusmečio ar metų, kad iki tol vos pastebimas stuburo iškrypimas taptų neištaisomai didelis ar sutrikęs stuburkaulio brendimo procesas paliktų nepagydomų pakitimų.

Kartais visai paprastos priemonės, pritaikytos laiku, gali padėti užbėgti už akių sunkiems sveikatos sutrikdymams. Matykime, išgirskime savo vaikus ir negalvokime, kad vien tik kuprinės gali slėgti jų pečius.