Kaip vaikšto meškiukai? Ogi repečkoja sukdami į vidų letenėles, gana nerangiai perkeldami savo kūno svorį nuo vienos kojos ant kitos. Kartais panašiai vaikšto ir vaikai. Kodėl? Vieno atsakymo nėra, nes tokią eiseną gali lemti daugelis priežasčių. Beje, tokia eisena anaiptol ne visada reiškia ligą, nors daugeliu atvejų vienokia ar kitokia pagalba vaikui reikalinga ar net būtina.

Praktiškai kiekvieno mažylio pirmieji savarankiški žingsneliai primena meškučio eiseną: plačiai pražergtos kojytės, į vidų pasuktos pėdutės, didesnis ar mažesnis svyravimas, eisenos netvirtumas. Tačiau jau antraisiais gyvenimo metais vaiko eisena aiškiai keičiasi, o trečiaisiais ketvirtaisiais ji tampa jau labai panaši į suaugusiųjų.

Viena iš dažniausių priežasčių, dėl kurių ir ūgtelėję vaikai tebešleivoja lyg meškučiai, yra įgimtas arba įgytas raumenų bei raiščių silpnumo sindromas. Lietuvoje tai gana dažna problema. Be genetiškai nulemtų faktorių, šiam sindromui atsirasti nemaža reikšmės turi medžiagų (tarp jų – ir mineralų) apykaitos problemos. Jas dažnai lemia netinkama, nevisavertė vaikų mityba: ryškus lengvai pasisavinamų angliavandenių (sausainių, bandelių, įvairių kitokių saldumynų, saldžių gėrimų) vyravimas ir visaverčių baltymų, natūralių vitaminų bei kai kurių mineralinių medžiagų santykinis trūkumas. Tokiais atvejais pagerinti raumenų tonusą ir kartu palengvinti judėjimą, ištaisyti eisenos defektus pavyksta pakoregavus vaiko mitybą, režimą ir, žinoma, pritaikius būtent jam reikalingą kineziterapiją, masažą, tinkamus batukus.

Sunkiau yra koreguojama meškiuko eisena, atsiradusi dėl įgimtos pėdų deformacijos, medicinoje vadinamos Metatarsus Varus. Pritaikius gydymą masažais, mankštomis, specialiais įtvarais ar batukais, gero rezultato galima tikėtis tik esant lengvo laipsnio deformacijai. Daugeliu atvejų šią deformaciją pavyksta ištaisyti tik chirurgiškai. Ilgiau pavaikščiojus susuktomis pėdutėmis, nukenčia ir kelių bei klubų sąnariai, sutrinka laikysena. Tai skatina įvairių kitų negalavimų atsiradimą.

Panašiai vaikščioti gali ir tie vaikai, kuriuos vargina įvairūs nervų distrofiniai susirgimai, sukeliantys ryškesnį ar mažiau ryškų kai kurių raumenų paralyžių ir drauge sutrikdantys eiseną. Pastarųjų ligų gydymas yra kur kas problematiškesnis, tačiau anksti diagnozavus ligą net ir šiais atvejais padėti galima.

Dažniau pažvelkime į savo vaikus iš šalies, įvertinkime jų eiseną, pažiūrėkime, ar jie greiti, ar ne pernelyg dažnai „gaudo zuikius“, kaip jie dėvi batukus: ar neiškreipia jų, nenudildo asimetriškai pakulnių, nenudaužo per greitai jų nosyčių. Kilus abejonėms, pasikonsultuokime su specialistais.