Autorius: Vitalė Bružienė, gydytoja

Be to, eisenos tipą lemia ir genetika, kūno kompleksijos tipas, emocinė būsena bei kiti faktoriai, todėl tėveliams neretai būna pernelyg sunku įvertinti savo vaiko eiseną. O laiku nepastebėjus eisenos sutrikimų, kartais užleidžiamos gana rimtos ligos.

Ką reikėtų pastebėti vaiko eisenoje?

1. Patys mažiausi gali eiti šlepsėdami pilnomis pėdutėmis, išskėtę kojas, pasukę pėdutes į vidų ar į išorę, pilnai neištiesdami kojyčių per kelius, praskėtę rankas, atkišę pilvelį. Daugumoje atvejų tai – normalu. Tačiau jei vaikas kojas stato skirtingai (pvz. vieną suka į išorę, kitą – į vidų), jei vaikšto pasistiebęs, jei eidamas krypuoja į šonus, arba vengia lankstyti koją per kurį nors sąnarį, susirūpinti būtina.

2. Ketverių-penkerių metų vaikutis moka šokinėti, gali pastovėti ant vienos kojos, jų pėdų skliautai jau neblogai susiformavę ir padukų antspaudai labai panašūs į suaugusio. Kojytės tiesios. Be vargo gali pritūpti remdamasis visomis pėdomis (nepakeldamas kulniukų), noriai šokinėja per įvairias kliūtis, važinėjasi triratuku (ir svajoja apie dviratuką), paspirtuku, domisi riedučiais, pačiūžomis. Eina kojas taisyklingai statydamas nuo kulnies (nebešlepsi pilnomis pėdutėmis). Reikėtų susirūpinti, jei tokio amžiaus vaikas ima „be priežasties“ šlubuoti (nors jokiais skausmais ir nesiskundžia), vaikšto pasistiebęs, jei iškreipia batukus arba nudaužo jų nosis; jei vakare atsigulęs nuolat spardosi ar skundžiasi kojų skausmais; jei jo šlapių pėdų antspaudai nerodo skliautų susiformavimo.

3. Vaikai ir paaugliai neturėtų vaikščioti susikūprinę arba atkišę į priekį dubenį, neturėtų linguoti į šonus, asimetriškai nudėvėti batų padus. Neturėtų šlubčioti, nors ir teigtų, jog nieko neskauda (vien šlubčiojimu be skausmo kartais prasideda labai rimti susirgimai), neturėtų iškreipti į šoną batų užkulnių ar auliukų.

Taip pat reikėtų sunerimti jei vaikas dažnai (dažniau negu kiti jo bendraamžiai) krenta, jei negali pašokinėti ant vienos kojos (tai liečia vyresnius negu 3-4 metų vaikus), jei, sulaukęs 6-7 metų, negali išmokti važiuoti dviračiu arba nesugeba eiti siaura lenta, jei negali atsitūpti nepakeldamas kulnų arba vengia ilgesnių pasivaikščiojimų pėsčiomis (tai gali byloti apie nervų ar smegenų veiklos pažeidimus).

Žinoma, ne visais atvejais aukščiau išvardinti simptomai reiškia ligą, tačiau tai turėtų įvertinti specialistas. Geriau kelis kartus apsilankyti „be reikalo“, negu laiku neatvykus vėliau skaudžiai nusivilti užleidus rimtą susirgimą.