Mūsų klinikoje pacientus konsultuoja ir gydo Vilniaus universiteto Nefrologijos ir urologijos klinikos vyr. asistentas, universitetinės ligoninės urologas, docentas Arūnas Želvys bei Panevėžio ligoninės gydytojas urologas Algimantas  Uksas.

Urologų paslaugos:

• profilaktiniai patikrinimai ir vėžinio antigeno laboratorinė diagnostika;
• šlapimo ir lyties organų uždegimų bei kitų susirgimų klinikinė, laboratorinė ir ultragarsinė diagnostika bei gydymas;
• pagalba vyrams dėl potencijos ar kitų lytinio gyvenimo problemų; spermos tyrimai;
• pagalba nelaikančioms šlapimo moterims.

Miegas yra labais svarbus visų žmonių savijautai ir sveikatai. Sutrikus normaliam naktiniam miegui, pasirodo ir ligos simptomai dieną: nuovargis, dėmesio stoka, nuotaikos pokyčiai, sumažėjęs darbingumas. Prastai miegantys žmonės dažniau serga, dažniau miršta nuo lydinčių ligų.

Naktinis šlapinimasis - vienas iš dažnai pasitaikančių sutrikimų, neišvengiamai sutrikdantis normalų miegą. Atsikelti retkarčiais arba vieną kartą per naktį daugelio žmonių miegui netrukdo, tačiau pabudimams dažnėjant, atsiranda pavojus sveikatai. Vyresnio amžiaus žmonėms tokios daugkartinės kelionės į tualetą pavojingos ir tiesiogine prasme - dėl gresiančio pargriuvimo ir susižeidimo tamsiame kambaryje.

Dar visai neseniai kėlimasis naktį šlapintis buvo laikoma išskirtinai vyrų problema, susijusi su prostatos susirgimais. Prieš trisdešimt metų tokiam vyrui dažniausiai buvo pasiūloma prostatos operacija. Šiandien manoma, kad be papildomo ištyrimo tokia operacija yra potencialiai pavojingas naktinio šlapinimosi gydymo būdas. Laikui bėgant išaiškėjo, jog prostatos vaidmuo naktiniam šlapinimuisi nėra pagrindinis, nes naktį šlapintis atsikelia beveik tiek pat moterų.

Tyrimais nustatyta, kad naktį šlapintis nors kartą atsikelia apie 30 proc. 45 metų amžiaus barjerą įveikusių žmonių. Dauguma atsikeliančiųjų daugiau kaip du kartus per naktį atsikėlimą laiko varginančiu ir trukdančiu normaliam gyvenimui. Problema su amžiumi tik didėja. Tarp aštuoniasdešimtmečių ir vyresnių žmonių naktį šlapintis atsikelia 75 proc. vyrų ir 51 proc. moterų.

Kokios dažniausios priežastys sukelia naktinį šlapinimąsi?

Įprotis atsikelti naktį:

• padidėjęs šlapimo kiekis visą parą (per daug geriama skysčių, cukraligė, necukrinis diabetas);
• padidėjęs šlapimo kiekis naktį (skysčiai susikaupia audiniuose dieną dėl patinimų, širdies ligų, venų ligų);
• raminamieji vaistai, kitos miegą sutrikdančios ligos;
• šlapimo pūslės, inkstų ir šlapimo takų susirgimai.

• Kiek iš tikrųjų yra šlapimo ne tik kiekvieną kartą, kai nueinate į tualetą, bet ir per visą parą. Nakties laiku laikome laiką nuo nuėjimo į lovą miegoti vakare iki pat atsikėlimo ryte. Šlapimo kiekis naktį turėtų būti daug mažesnis negu dieną. Jei taip nėra, vadinasi problema susijusi su šlapimo koncentracija. Ne viena inkstų liga sukelia šlapimo koncentracijos problemų, bet daugelis iš jų yra sėkmingai gydomos.
• Ar būna stiprus noras šlapintis, kai einate į tualetą? Tai reiškia, kad tik atsiradus norui šlapintis jis būna toks stiprus, kad turite skubėti į tualetą ir negalite nė kiek pakentėti. Jei taip yra, tai greičiausiai kaltas per daug aktyvus šlapimo pūslės raumuo. Tokie susirgimai sėkmingai gydomi specialiomis treniruotėmis ir vaistais.
• Ar pakankamai stipri, jūsų manymu, šlapimo srovė? Ar yra nevisiško pasišlapinimo jausmas? Gali būti, kad šlapimo pūslė nevisiškai ištuštėja šlapinimosi metu. Likęs šlapimo kiekis vadinamas liekamuoju šlapimu. Tai sukelia šlapimo ištekėjimą apsunkinanti kliūtis arba per silpnas šlapimo pūslės raumuo. Priežastis gali būti nustatyta tik urologui apžiūrėjus ir atlikus papildomus tyrimus.

Statistika teigia, kad:

- 50 proc. visų įgimtų anomalijų randama urologinėje sistemoje; - iki 30 proc. moterų turi nusiskundimų dėl šlapinimosi ar šlapimo nelaikymo; - prostatos ligos vargina 75 proc. vyresnių nei 50 metų amžiaus vyrų; - praktiškai kiekvienas vyras per savo gyvenimą suserga prostatos uždegimu; - prostatos vėžys užima antrąją vietą tarp piktybinių vyrų ligų ir rodo aštrią tendenciją dažnėti; - daugiau kaip pusė visų pacientų dėl urologinių susirgimų į gydytoją kreipiasi vėlai, t.y. tada, kai ligos eiga būna pažengusi jau gana toli ir būna sukėlusi ne vieną komplikaciją.

Apie tai ir kalbamės su Vilniaus universiteto Nefrologijos ir urologijos klinikos vyr. asistentu, universitetinės ligoninės urologu, medicinos mokslų daktaru Arūnu Želviu.

*****

- Gerbiamas daktare, jūsų biografijoje - daugybė stažuočių, specializacijų ir kitokio pobūdžio apsilankymų įvairiausiose užsienio šalių klinikose. Ar aukščiau išvardintos urologijos problemos yra vienodai aktualios skirtingose šalyse, ar lietuviai nuo jų kenčia dažniau ir sunkiau, negu, pvz., Austrijos, Italijos ar kt. šalių gyventojai?

- Tikslios kitų šalių statistikos neturiu, tačiau manau, kad ligų išplitimas kaip nors ypatingai nesiskiria. Skirtumai pastebimi tik dėl gydymo uždelsimo. Lietuvos žmonės, neturėdami atitinkamos informacijos, dažniau į gydytojus kreipiasi ligoms pažengus gana toli.

Neretai žmonės pernelyg ilgai kenčia pasikartojančius skausmus juosmens ar tarpvietės srityje, pilvo apatinės

dalies maudimą ar dirgliavimą kirkšnyse.

Tačiau bene didžiausia bėda - mūsų žmonių drovumas. Apie kai kurias intymaus gyvenimo problemas, tokias kaip potencijos susilpnėjimas, šlapimo nelaikymas, bijome pasakyti net artimiausiems žmonėms ir dažniausiai susirgimą priskiriame prie artėjančios senatvės požymių.

- O kokios yra svarbiausios šlapimo nelaikymo priežastys?

- Moterims šis negalavimas gali atsirasti bet kuriame amžiuje, bet dažniausiai šlapimo nelaikymas vargina menopauzės periodu. Dėl sunkių fizinių darbų bei gimdymų (ypač komplikuotų), dėl hormoninių pakitimų susilpnėja tarpvietės raumenys. Tuomet mažojo dubens organai ima slinkti žemyn, pasikeičia jų tarpusavio santykiai, dėl to šlapimo pūslės raukui darosi vis sunkiau sulaikyti šlapimą. Be to, tokiais atvejais dažniausiai dar prisideda šlapimo takų infekcija, ir šlapinimasis dažnai tampa visai nevaldomas.

Vyrų šlapimo nelaikymas daugeliu atvejų nurodo toli pažengusį prostatos išvešėjimą. Be to, šią problemą gali sukelti įvairūs augliai, nervų sistemos susirgimai ir pan.

- Ar galite teigti, kad urologijos mokslas šiuo metu Lietuvoje yra toli pažengęs, ir mūsų žmonės gali gauti tokią pat šiuolaikišką pagalbą kaip, tarkim, Austrijoje, Vokietijoje ar pan.?

- Taip, šiuolaikinė urologija - tai moderni medicinos šaka. Mes, Lietuvos gydytojai, šiandien nesijaučiame „antrarūšiais“. Susirgimų daugėja, tačiau jų vis daugiau sėkmingai išgydoma, arba sudaromos sąlygos gyventi su lėtine, galbūt net neišgydomu liga. Svarbiausia yra neleisti ligai per daug toli pažengti. O pas mus dar labai dažnai pasitaiko nepakankamo rūpinimosi savo sveikata, medicininių žinių trūkumo ir visai nereikalingo lietuviško drovumo.

Inkstų akmenligė laikoma plačiai paplitusių susirgimu. Medicinos mokslo duomenimis Europoje šia liga serga nuo 5 iki 10% gyventojų. Tikimybė, kad akmenligė išsivystys sulaukus 70 metų – 1 iš 8. Iki šiol nėra rasta universalios teorijos, paaiškinančios akmenų atsiradimą. Negydoma liga progresuoja, akmenys didėja, sukelia uždegimą ir prarandamas sveikas inkstas.

Akmenligė dažnai nustatoma po ūmaus skausmo priepuolio juosmenyje kurį dažnai lydi pykinimas su vėmimu. Skausmo priepuolis gali trukti nuo kelių minučių iki keleto valandų. Diagnozei patvirtinti atliekami kraujo, šlapimo, ultragarsinis bei rentgenologinis tyrimai. Po šių tyrimų rezultatų, nustačius akmenų sudėti, galima rekomenduoti gydymą – skirti medikamentus, kurie tirpdytų esančius akmenis ir neleistų susidaryti naujiems. Pagal cheminę sudėti šlapimo takų akmenys gali susiformuoti iš kalcio, rūgštie druskų, fosfatų, šlapimo rūgšties. Tačiau, dažniausiai akmenys būna mišrūs, susidarę iš kelių medžiagų.

Kaip gydoma inkstų akmenligė?

Visais atvejais, esant akmenims pirmiausia rekomenduojamas pakankamas skysčio kiekis. Per parą sveikam suaugusiam žmogui reikėtų išgerti ne mažiau 2 litrų vandens. Vertėtų atsiminti, kad vaisius ir daržoves sudaro virš 90 % vandens. Nustačius akmens sudėtį skiriamas medikamentinis gydymas, kai akmuo siekia 0,8 – 2 cm dydį, taikoma ekstrakorporinė litotripsija (išorinis akmenų skaldymas specialiu aparatu). Akmeniui pasiekus 2 cm dydį, jis išimamas operaciniu būdu. Esant komplikuotiems atvejams, kai atsiranda karščiavimas, akmuo užkemša šlapimo takus, operacinis gydymo būdas taikomas ir esant mažiems akmenims, nes tokia situacija pavojinga ligonio gyvybei.

Tobulėjant medicininiai aparatūrai, didelė dalis inkstų akmenų jau nėra operuojami. Plačiai taikomi elektromagnetiniai, ultragarsiniai, lazeriniai akmenų skaldymo šaltiniai ir visuotinai pritariama, kad greta sudėtingų akmens pašalinimo būdų, reikalingas medikamentinis gydymas, kuris sumažina ligos recidyvų (pasikartojimų) dažnį, svarbu gerti pakankamą skysčių kiekį, riboti druską, baltymus maiste.

Inkstų akmenligė laikoma plačiai paplitusiu susirgimu. Medicinos mokslo duomenimis, Europoje šia liga serga nuo 5 iki 10 procentų gyventojų. Labiausiai liga paplitusi Viduržemio jūros pakrantėse, mažiau šiaurės Europos šalyse. Lietuva priklauso vidutinio paplitimo zonai. Pasaulyje mažiausiai inkstų akmenlige sergama Grenlandijoje ir Japonijos pakrantės zonose. Mums žinoma iš archeologinių radinių, kad inkstų akmenlige sirgo dar senovės Egipte.

Iki šiol nėra rasta universalios teorijos, paaiškinančios akmenų atsiradimą, tačiau apie pusę gydytojų aptinkamų akmenligės atvejų reikia gydyti. Negydoma liga progresuoja, akmenys didėja, sukelia uždegimą ir prarandamas veikiantis inkstas.

Kaip diagnozuojama akmenligė?

Dažniausiai pacientai sakosi susirgę staiga, kai pajuto priepuolinio pobūdžio skausmus juosmenyje. Maudžiantis juosmens skausmas, pokyčiai šlapime taip pat leidžia įtarti inkstų akmenligę. Diagnozė patvirtinama ultragarsinio ir rentgenologinio tyrimo metu. Po šių tyrimų galima atsakyti į klausimus, ar esami akmenys pavojingi, ar gali pasišalinti patys, ar reikalingas chirurginis gydymas. Papildomai ištyrus kraują, šlapimą, o geriausia – išėjusio akmens sudėtį, galima rekomenduoti medikamentinį gydymą, kuris tirpdytų likusius akmenis ir neleistų susidaryti naujiems.

Kalcio druskos yra dažniausiai randama medžiaga akmenyse, o pats kalcis yra labai svarbus organizmo medžiagų apykaitai. Tokiu atveju rekomenduojant dietą buvo siūloma vengti pieno produktų, sūrio, kiaušinių. Naujausiais medicinos mokslo duomenimis. manoma, kad nereikėtų dirbtinai riboti gaunamų medžiagų, nenustačius ligos priežasties. Dažnai sumažėjusi vienos medžiagos koncentracija sukelia kitos padidėjimą, ir pradeda kauptis jau kitos sudėties akmenys.

Kita dažna akmenų rūšis - tai uratiniai akmenys. Jie laikomi gyvulinės kilmės baltymo – šlapimo rūgšties kristalizavimosi padariniu. Jei akmenys maži, skiriamas medikamentinis, tirpdantis gydymas, mėsą ribojanti dieta.

Mišrūs akmenys sudaro nemažą dalį akmenų ir medikamentinį gydymą galima skirti tik nustačius jų sudėtį.

Kaip gydoma inkstų akmenligė?

• Visais atvejais, visiems akmenims pirmiausia rekomenduojamas pakankamas skysčio kiekis. Per parą sveikam suaugusiam žmogui reikėtų ne mažiau kaip 2 litrų vandens. Vertėtų atsiminti, kad vaisiuose ir daržovėse vandens yra per 90 proc.
• Nustačius akmens sudėtį, skiriamas medikamentinis gydymas.
• Kai akmuo pasiekia 0,8-2 cm dydį, taikoma ekstrakorporinė litotripsija (išorinis akmens skaldymas specialiu aparatu).
• Akmeniui pasiekus daugiau nei 2 cm dydį, jis išimamas operaciniu būdu.

Esant komplikuotiems atvejams, kai atsiranda karščiavimas, kai akmuo užkemša šlapimo takus, operacinis gydymo būdas gali būti taikomas ir esant mažiems akmenims, nes tokia situacija gali tapti pavojinga ligonio gyvybei.

Tobulėjant medicininei aparatūrai, didelė dalis inkstų akmenų jau nėra operuojami. Pasaulyje plačiai taikomi elektromagnetiniai, ultragarsiniai, lazeriniai akmenų skaldymo šaltiniai. Be to, visuotinai pritariama, kad greta sudėtingų akmens pašalinimo būdų reikalingas medikamentinis gydymas, kuris sumažina ligos pasikartojimo dažnį.