Žmogui būdinga, jog jis sąmoningai valdo šlapinimosi ir tuštinimosi funkcijas. Kada vaikas nustoja tuštintis į kelnaites, priklauso nuo krašto papročių, auklėjimo, vaiko psichoemocinės raidos ypatumų. Vis dėlto dauguma vaikų iki  4 metų amžiaus įgyja normalius tuštinimosi įgūdžius.

Jei vyresnis nei 4 metų vaikas nesiliauja tepti išmatomis apatinių drabužių ar tuštintis į juos bei kitose tam netinkamose vietose, tai jau ligos – pirminio išmatų nelaikymo - požymiai. Minėti požymiai gali atsirasti ir vaikui, iki tol turėjusiam normalius tuštinimosi įgūdžius. Tai antrinio išmatų nelaikymo simptomai.

Tėvai dažnai yra nelinkę šių tuštinimosi sutrikimų aptarti su šeimos gydytoju. Jie kaltina vaikus nevalyvumu, juos bara ar net baudžia. Neretai savarankiškai duoda vaikams nervus raminančių vaistų, klaidingai manydami, kad tuštinimosi sutrikimus sukelia vaiko nervų sistemos pokyčiai. Kartais klysta ir gydytojai.

Pirminio išmatų nelaikymo priežastimi gali būti vaiko ir motinos santykių konfliktas. Tokių vaikų mamos yra griežtos, kontroliuojančios, dominuojančios, perfekcionistės, emociškai šaltos. Dėl to jos labai griežtai moko vaikus tualeto įgūdžių. Vaiko reakcija į tokį mamos elgesį yra nesąmoningas kerštas, pasireiškiantis nevalingu tuštinimusi. Kartais tėvai nepakankamai dėmesio skiria vaiko įgūdžių ugdymui. Vaikas nepakankamai skatinamas atpažinti savo kūno signalus ir tuštintis tinkamoje vietoje, todėl neįgyja tuštinimosi įgūdžių.

Apie 80-95 proc. atvejų funkcinio išmatų nelaikymo priežastimi yra lėtinis vidurių užkietėjimas. Dauguma vaikų nesuvokia tuštinimosi dažnio pakitimų ir tėvams nesiskundžia. Tėvams ypač sunku pastebėti vaikų, lankančių vaikų darželį ar mokyklinio amžiaus, tuštinimosi sutrikimus, nes vaikai didžiąją dalį laiko praleidžia ne namie. Susirūpinama tik tuomet, kai vaikas pradeda tepti išmatomis apatinius drabužius. Tačiau tai jau komplikuoto vidurių užkietėjimo požymis. Kuo liga ilgiau trunka, tuo sunkiau ją išgydyti.

Išmatų nelaikymo priežastimi gali būti ir vaiko psichologinės raidos sutrikimai, centrinės nervų sistemos, tiesiosios žarnos bei išangės raumenų ligos. Ypač svarbu laiku šias  priežastis nustatyti, nes gydomos jos visiškai skirtingais metodais.

Ilgai trunkantis išmatų nelaikymas gali sąlygoti vaikų emocinius sutrikimus. Vaikas jaučiasi kaltas dėl savo negalios. Bijodamas bendraamžių patyčių vengia kolektyvo, sportinių užsiėmimų, kultūrinių renginių. Jis tampa uždaras, siaurėja jo interesų ratas. Pats vaikas su savo problemomis susitvarkyti nesugeba, o ir iš artimųjų dažnai nesulaukia paramos. Įsisuka ydingas ratas. Emociniai sutrikimai progresuoja, virsta psichosomatinėmis ligomis.

Taigi jei jūsų vaikas ilgai neįpranta tuštintis į puoduką ar tualetą, tepa išmatomis apatinius drabužius ar išsituština ne tam skirtoje vietoje, vertėtų pasitarti su gydytoju. Jis jums padės išsiaiškinti, ar tai auklėjimo spragos, ar ligos požymiai. Vaiko kaltinti dėl šių sutrikimų tikrai nederėtų.

Nors skydliaukėje atsiradę dariniai daugeliu atvejų gali būti lengvai apčiuopiami liečiant kaklą, dažnai pacientai apie auglius skydliaukėje sužino tik dėl kokios nors priežasties apsilankę pas gydytoją. Žmonės paprastai patys nė neįtaria turintys auglį kakle, kol jis neužauga bent iki 2 cm diametro. Juolab kad tiek piktybiniai, tiek gerybiniai skydliaukės augliai ilga laiką nepasireiškia jokiais simptomais, jeigu tik nesutrikdo pačios skydliaukės veiklos – hormonų gamybos.

Vienas dažniausių gerybinių skydliaukės navikų yra adenoma. Šis navikas auga lėtai, būna minkštos konsistencijos, lygiu paviršiumi, todėl jis ilgai gali augti nepastebimas ir kartais pasiekia gana įspūdingus dydžius.

Adenoma gydoma pašalinant pakenktą skydliaukės skiltį. Pašalinus naviką, jis ištiriamas histologiškai, siekiant patvirtinti galutinę morfologinę diagnozę.

Skydliaukės piktybiniai navikai aptinkami taip pat gana dažnai. Pagal Vilniaus universiteto Onkologijos instituto vėžio registro duomenis, Lietuvoje praėjusiais metais užregistruoti nauji 326 skydliaukės vėžio atvejai: 280 moterų ir tik 46 vyrams. Statistika rodo, kad moterims vėžys dažniau negu vyrams diagnozuojamas esant ankstyvai stadijai. Vyrai vėžį dažniau užleidžia.

Skydliaukės piktybiniais navikais dažniausiai serga 40-60 metų žmonės. Tačiau pastaruoju metu vis dažniau nustatomas vėžys ir jauniems žmonėms. Ligos pradžioje simptomai gali būti neryškūs arba jų gali iš viso nebūti, kai navikas yra labai mažas. Skydliaukės projekcijoje, t.y. apatinėje kaklo dalyje, atsiranda mazgas, dėl kurio žmogus gali ir nesiskųsti. Vėliau padidėja kaklo limfmazgiai, t.y. vėžinės ląstelės iš skydliaukės naviko keliauja į kaklo limfmazgius, formuodamos juose metastazes. Ligai progresuojant, gali užkimti balsas, nes skydliaukės navikas perauga gerklų nervą, pasunkėja kvėpavimas, gali atsirasti dusulys, pasunkėti maisto rijimas. Skydliaukės vėžys plinta ne tik į kaklo limfmazgius, bet ir į plaučius bei kaulus.

Diagnozuojant skydliaukės vėžį, ligonis tiriamas kompleksiškai apžiūrint, apčiuopiama skydliaukė, atliekamas jos ultragarsinis tyrimas. Esant reikalui, iš įtartinos vietos adata paimama truputį tiriamosios medžiagos ir atliekamas histologinis ištyrimas.

Pagrindinis skydliaukės vėžio gydymas - operacinis. Priklausomai nuo ligos išplitimo ir naviko morfologinės formos, taip pat taikomas pooperacinis gydymas radioaktyviu jodu, spindulinis gydymas. Chemoterapija dėl jos mažo efektyvumo skydliaukės vėžio atveju taikoma retai. Taip pat neretai po operacijos tenka naudoti vaistus, reguliuojančius skydliaukės funkciją (hormonų gamybą).

Išgijimo prognozė priklauso nuo naviko išplitimo ir skydliaukės vėžio morfologinės formos. Kuo anksčiau ir kuo ankstyvesnės stadijos vėžys yra diagnozuojamas, tuo ligos prognozė yra geresnė. Todėl, esant net menkiausiam įtarimui dėl skydliaukės anatominių bei funkcinių pakitimų, labai rekomenduočiau nelaukiant išsiaiškinti tų pakitimų tikrąją priežastį.

Nutukimas, tampa vis rimtesne problema. Ilgą laiką stebėjęsi JAV gyvenančiais storuliais, didžiuliais tempais ėmė juos vytis ir europiečiai. Mes , lietuviai, taip pat neatsiliekame – nutukusių žmonių daugėja ir mūsuose. Ypač sparčiai svorį augina mūsiškė trisdešimtmečių vyrų bei kiek vyresnių moterų karta. Nerimą kelia ir tai, kad nutukimas plinta net vaikų tarpe. Specialistai ginčijasi dėl svorio normų. Anaiptol ne visi, turintys viršsvorio, turi ir sveikatos problemų arba bent rimtų rizikos faktorių. Svoris nelygu svoriui. Suprantama - kodėl. Juk, pvz., 100 kilogramų sveriančio atleto ir tiek pat sveriančio, bet visai nesportuojančio ir nuolat sėdimą darbą dirbančio žmogaus kūnas skirsis iš esmės. Svarbiausia, kas tą kūno masę sudaro: kaulai, raumenys, skysčiai ar riebalai. Negana to, svarbu ir tai, kur tie riebalai susikaupę. Jei didelė riebalų masė susikaupusi kūno viduje, apsupusi žarnyną, kraujagysles, kovok su nutukimu nieko nelaukdamas, nes pavojus sveikatai – jau išties čia pat. Todėl svarstyklės ir net tradiciniai riebalų matuokliai nesuteikia informacijos tiek, kiek reikėtų jos turėti norint įvertinti rizikos dydį. Tuo tikslu buvo sukurti naujos kartos kūno sudėties analizatoriai. Jais galima nustatyti ne tik kūno riebalų masę (procentais ir kilogramais), tačiau ir kitus kūno sudėties rodiklius. Labai svarbu yra tai, kad matuoklis nustato visceralinių, t.y. vidinių kūno riebalų, kiekį. Be to, jis parodo ir bazinę medžiagų apykaitą, t.y. kalorijų kiekį, kurį matuojamojo žmogaus kūnas sudegina ramybės būsenoje. Dar daugiau – analizatorius apskaičiuoja, kiek dienų ir kokių krūviu papildomai jums reikėtų padirbėti, norint atsikratyti perteklinių riebalų. Ir dar viena detalė. Šis analizatorius parodo, kokį biologinį amžių atitinka žmogus pagal išmatuotą jo kūno sudėtį. Manau, kad daugeliui tai gali būti rimta moraline paskata sureguliuoti riebalų kiekį. Juk, šiaip ar taip, nesmagu, kai, pavyzdžiui, keturiasdešimtmetis aparato ekrane pamatys, kad jam jau per penkiasdešimt. O gal priešingai – gal be reikalo pergyvenate dėl savo kiek apvalokų kūno linijų. Gal, analizatorius parodys , jog jūsų kūne riebalų visai ne perdaug, o biologinis amžius – puikus.

Kiekvienam mūsų senstant, veido oda patiria negailestingą gravitacijos, saulės spindulių bei nuolatinio veido raumenų judėjimo (pvz. prisimerkiant, šypsantis, kramtant) poveikį.

Ką daryti? Vienas moderniausių ir progresyviausių dabarties metodų - PRP (angl. Platelet Rich Plasma) – trombocitais praturtintos plazmos injekcijos arba plazmoliftingas. Šios procedūros revoliucingumas bei fiziologinis pranašumas – jeigu anksčiau injekcijoms naudoti sintetiniai arba augalinės kilmės ingredientai, tai šiuo atveju kaip užpildas naudojamas natūralus paties organizmo produktas – kraujo plazma.

Kaip ir kodėl tai veikia? Procedūros metu iš venos paimamas kraujas, kuris yra centrifuguojamas (5-10 min.). Tokiu būdu nuo raudonojo kraujo komponento atskiriama plazma, kurioje trombocitų koncentracija daug didesnė nei normaliai kraujyje. Tuomet gautas kraujo kūnelių koncentratas itin plona adata suleidžiamas į problemines odos vietas. Trombocitų funkcija - stabdyti kraujavimą ir gydyti pažeistas kraujagysles, audinius ir ląsteles. Trombocituose yra augimo faktoriais vadinamų medžiagų, kurios suaktyvina ir atjaunina kūno ląsteles. Išsiskyrus šiems augimo faktoriams, skatinama kolageno gamyba ir naujų kapiliarų susidarymas odos atjauninimui.

Kuo trombocitų injekcijos skiriasi nuo vertingų kremų? Kremai odą išlepina ir ji aptingsta, nebenori dirbti pati. Tuo tarpu po oda įvesti trombocitai veikia kaip impulsas ir suaktyvina natūralius odos procesus bei paskatina ją dirbti pačią – užkuria gyvybinius mechanizmus.

Kokias problemas sprendžia PRP terapija?

1. Naudojama kaip užpildas (gilesnėms raukšlėms užpildyti), taip pat procedūroms kartu su hialuronu bei mezoterapijai atlikti;
2. Vienos procedūros metu gali būti išlyginamos smulkesnės veido, kaklo, dekoltė raukšlės, pakoreguojama rankų, pilvo, sėdmenų, kojų sričių oda, o, suleidžiant tiesiai į dermą, – skatinama odos regeneracija, valdomas senėjimo procesas;
3. Ypatingai veiksminga žmonėms turintiems „krepinę“ paakių odą (smulkios kraujagyslės), kurias labai sunku panaikinti tradicinėmis atjauninimo terapijos priemonėmis;
4. Tinka plaukų slinkimui, nuplikimui gydyti, nes stiprina plaukų šaknis, skatina jų augimą;
5. Gydo randų, aknės pažeistą odą.

Taigi, natūrali priemonė būti gražiai jau atrasta, todėl telieka sau atsakyti į klausimą, kodėl neatrodyti dar šauniau, juk artėja didžiosios metų šventės!

Kūną tam tikroje padėtyje palaiko kaulų, raumenų ir raiščių sistema. Bet kokie faktoriai, vienaip ar kitaip paliečiantys minėtąją sistemą, gali sąlygoti ir laikysenos sutrikimus. Dažniausiai ydinga laikysena formuojasi dėl nepakankamai gero raumenų ir raiščių sistemos vystymosi. To priežastys gali būti gana įvairios. Viena iš priežasčių yra dažniausiai genetiškai nulemtas jungiamojo audinio nepakankamumas. Tokie vaikai dažniausiai jau nuo pat  mažens pasižymi kiek silpnesniu fiziniu vystymuisi: paprastai jie pradeda kiek vėlėliau negu jų bendraamžiai sėdėti, stovėti, vaikščioti. Bėgiojant jiems dažniau užkliūva kojytės, todėl jie dažniau krenta. Jiems sunkiau sekasi pavyti bendraamžius žaidžiant gaudynes, jie ne taip vikriai gainioja kamuolį ar šokinėja per virvutę. Kadangi jie greičiau pavargsta, dažnai privengia ilgesnių pasivaikščiojimų ar sportinių žaidimų, o vakarais, atsigulus miegoti, juos dažniau vargina kojyčių skausmai.  Dėl jungiamojo audinio nepakankamumo šie vaikai dažniau turi išvaržas, jiems dažniau vystosi trumparegystė. Jų laikysena dažnai jau nuo pat mažens būna kiek kitokia: eidami ryškiai atkiša į priekį pilvukus, nepilnai tiesia kojytes per kelius, o galvą dažnai įtraukia tarp pečių, kūprinasi. Vėliau ima ryškėti kūno padėties asimetrija: nevienodas petukų aukštis, skirtinga menčių padėtis, skirtingos klubų linijos. Tokiems vaikams pradėjus lankyti mokyklą, laikysenos sutrikimai dažnai progresuoja gana akivaizdžiai, nes neretas mažylis, šiaip jau įpratęs per dieną gana daug judėti, staiga verčiamas visą pusdienį ar daugiau praleisti sėdėdamas. Net ir puikiai pritaikytas  mokyklinis  suolas kartais ne juokais nuvargina silpniau išsivysčiusį vaiką. O ką jau bekalbėti apie per žemą arba per aukštą suolą. Žemas raumenų ir raiščių tonusas neretai būna rachito pasekmė. Tokie vaikai be jau minėtų laikysenos defektų dažnai turi ir  iškrypusias kojeles, paryškėjusius šonkaulių lankus , sustorėjusius riešelius ir kai kuriuos kitus defektus kaulų-raumenų sistemoje. Bendras audinių tonusas gali pablogėti ir dėl bet kurių kitų ilgiau užsitęsusių susirgimų ar būklių, pvz.vaikui praleidus  ilgesnį laiką lovoje dėl kaulų lūžimų, užsitęsusių infekcijų ir pan. Netaisyklingos laikysenos priežastys gali būti ir visai kitokios, pvz. įgimtas nevienodas kojų ilgis, kreivas stuburo slankstelis, klubo sąnario displazija, šleivapėdystė, pilnapadystė, kreivakaklystė ir pan. Asimetriškos laikysenos susiformavimą gali nulemti ir kai kurios traumos, kaip raktikaulio ar žastikaulio lūžimas, kurio nors stambesnio raumens ar  raiščio plyšimas. Nereti atvejai, kai tėvai kreipiasi dėl ydingos vaiko laikysenos, ir tik tada išaiškinama pagrindinė bėda- blogas matymas  arba dalinis ar visiškas vienos ausies kurtumas. Laikysena gali sutrikti ir dėl psichologinių problemų. Tai gana būdinga itin nedrąsiems mažamečiams, sunkiau mokykloje besiadaptuojantiems pradinukams arba įvairių kompleksų  kamuojamiems paaugliams. Ar ydinga laikysena – liga, kurią reikia gydyti? Gal būt, pavadinti tai liga ir nėra visai tikslu – tai yra būklė, nulemta kokių tai priežasčių ir sukelianti vienokias ar kitokias pasekmes. Kokios jos? Nors ir nėra teoriškai įrodyta, tačiau praktiškai  gana akivaizdu, jog ydinga laikysena dažnai yra pirmas žingsnis į stuburo iškrypimą – skoliozę, kuri jau, be abejo, yra liga, reikalaujanti rimto gydymo. Atskirti laikysenos sutrikimus nuo ankstyvųjų skoliozės požymių gali tik gydytojas. Užsitęsus ydingai laikysenai, neretai ima varginti tokie negalavimai  kaip “bepriežastiniai” galvos skausmai, blauzdų, pėdų ar nugaros nuovargis, maudimai keliuose ir pan.  Kartais kenčia ir vidaus organai: sumažėja kvėpavimo gilumas, pablogėja virškinimas, gali nukentėti ir šlapimo išskyrimo sistema bei kt. Paaugliai, turintys laikysenos sutrikimus, neretai būna nepatenkinti savimi ir estetiniu požiūriu, o tai vėlgi sąlygoja visą eilę psichologinių problemų. Šiandien jau niekam nekyla abejonių dėl ydingos laikysenos koregavimo svarbos. Pagrindinė sąlyga sėkmingai korekcijai – laikysenos sukėlusių priežasčių išaiškinimas ir šalinimas. Daugumoje atvejų laikysena nesunkiai ištaisoma pritaikius vaikui reikalingas mankštas, pakoregavus dietą, režimą. Kartais prireikia panešioti specialius įtvarus, taikyti kai kurias fizioterapines priemones, pakoreguoti mitybą  ir pan.

Alergologai seniai pastebėjo, kad didesnė dalis žmonių, besiskundžiančių alergijos simptomais, neserga tikrąja, klasikine alergija. Šiuos simptomus sukelia kito pobūdžio nepageidaujama reakcija į maistą, vadinama maisto netoleravimu.

Moksliniai tyrimai įrodė, kad tokios lėtinės ligos kaip migrena, lėtinio nuovargio sindromas, astma, artritai, dirgliosios žarnos, ar dirglios šlapimo pūslės  sindromas,  taip pat nutukimas ar net neurologinė patologija, tokia kaip dėmesio sutrikimas ar hiperaktyvumas, yra susiję su maisto ar kitų medžiagų, dedamų įvairiais tikslais į maistą (konservantai, dažikliai ir kt.) arba sutinkamų kasdieninėje buityje, netoleravimu. Nežinodami ir dažnai vartodami netoleruojamus maisto produktus ilgainiui išprovokuojame įvairių organizmo sistemų reakcijas, suaktyviname lėtinių ligų vystymąsi, apsunkiname jų gydymą, išsekiname imuninę sistemą. Todėl žinoti kas kenkia Jūsų sveikatai – didelis privalumas.

Norime pasidžiaugti, kad Lietuvoje jau įdiegta nauja ALCAT Diagnostinė Sistema maisto ir cheminių medžiagų netoleravimui nustatyti. Apie šį naują metodą ir kalbamės su šio projekto vadove Lietuvoje Daina Visockiene.

-         Mane bei kitus gydytojus, manau, pirmiausia domina šio tyrimo pagrįstumas ir patikimumas. Kuo remiantis yra nustatomas vienos ar kitos maisto ar cheminės medžiagos netoleravimas?

- Tyrimas yra pagrįstas žmogaus kraujo ląstelių sąveikos su įvairiomis maisto ir cheminėmis medžiagomis bei įvairiais grybeliais įvertinimu. Tam naudojama laboratorinė įranga ir kompiuterinės rezultatų vertinimo programos, atestuotos tiek Europoje, tiek JAV. Tyrimo principas yra toks: pirmiausia automatizuotu aparatu elektroninio prietaiso pagalba atliekami vienos dalies tiriamojo žmogaus kraujo ląstelių tam tikri kiekybiniai bei kokybiniai matavimai. Kita dalis kraujo inkubuojama su specialiai paruoštais alergenais – maisto produktų ekstraktais, imobilizuotais ant nailoninių diskų ir įtvirtintų ALCAT reagentų padėkle. Po to labai tiksliu prietaisu, vadinamu tėkmės ląstelių analizatoriumi, įvertinamas ląstelių reakcijos stiprumas - nuo didžiausio netoleravimo laipsnio (tyrimo rezultatuose žymimas raudona spalva) iki pilno toleravimo (žalia spalva).

-        Žinome, kad kai kurie vaistai naudojami ilgesnį laiką, taip pat  gali sukelti kraujo ląstelių įvairius pakitimus. Turint tai omenyje, ar galima teigti, jog testo rezultatai visada patikimi?

- Daugumos vaistų naudojimas ryškesnės įtakos šio tyrimo rezultatams  neturi, tačiau kai kurie vaistai, pvz. kortikosteroidai ar kraują skystinantys preparatai, rezultatus gali kiek iškreipti, todėl, prieš atliekant ALCAT testą, rekomenduojama jų naudojimą laikinai nutraukti, jei tai leidžia gydymo režimas.

-    Koks šio testo patikimumas vaikams? Ar yra žinių apie maisto netoleravimą vaikiškame amžiuje?

- Europos šalyse bei  Jungtinėse Amerikos Valstijose vaikams nuo 3 metų amžiaus rekomenduojama atlikti tolerancijos testą ALCAT A maisto medžiagų rinkiniui. Jame 50 dažniausiai vartojamų produktų. Tėvai dažniausiai ALCAT testą atlieka tada, kai būna prasti klasikinės alergijos gydymo rezultatai - nežiūrint paskirto gydymo, vaiką toliau kamuoja atopinis dermatitas, jį beria, niežti odelė ar pasireiškia kiti nepageidaujami simptomai.

- Plačiau susipažinus su ALCAT tyrimų galimybėmis, peršasi išvada, jog patikimai išsiaiškinus, ko netoleruojame, galima išspręsti daugelį su sveikata susijusių problemų.

- Kiekvienam žmogui, atlikusiam maisto netoleravimo testą, yra sudaroma individuali ALCAT Rotacinė dieta pagal jo organizmo ypatybes. Ši dieta Jūsų klinikos pacientams ne tik padės išvengti netoleruojamų medžiagų bei pagerinti gyvenimo kokybę, bet ir nebadaujant lengvai pagražinti kūno linijas.

• bazoląstelinė  karcinoma (apie 75 proc. visų odos vėžių);
• plokščialąstelinė  karcinoma (apie 20 proc.);
• melanoma (apie 5 proc.);
• kiti odos piktybiniai navikai (atsiranda iš limfinės sistemos bei jungiamojo audinio, tačiau jie pasitaiko retai).

A - asimetrija; B - pakitęs kontūras  (nuo angl. žodžio „border“  – siena, kraštas); C - spalva (angl. „colour“); D - diametras, >6 mm (mažesnio diametro dariniai labai retai būna  piktybiniai).